stulpininkas

stul̃pininkas (-inykas SD343, Sut) sm. (1) K 1. SD343, Sut krikščionių atsiskyrėlis, gyvenęs ant stulpo: V a. Art[imuosiuose] Rytuose atsirado stulpininkų, kurie, įsitaisę ant stulpų, pamokslaudavo, maitindavosi žmonių atneštu maistu LTEI433. 2. K, N stulpų (statulų) dirbėjas.